Nors motinystė dažnai vaizduojama kaip vienas gražiausių gyvenimo etapų, daliai moterų ji sunkiai pakeliama. Geriau jaustis nepadeda tiek žiniasklaidoje, reklaminiuose leidiniuose, tiek „tiesiog ore tvyrantis“ motinystės kaip ypatingos, dažnai, išskirtinai teigiamos patirties, vaizdavimas. Šviesios spalvos, pūsti žandukai ir palaimingo veido moters įvaizdis besilaukiančioms moterims siūlo iliuziją, kad motinystė savaiminis, nesudėtingas ir nereikalaujantis didelių pastangų virsmas. Gimus kūdikiui, minėtas paveikslas ir susikurti lūkesčiai koreguojasi. Šalia švelnių, pastelinių spalvų sau vietos ieško ir blankūs buitiški bei labai žemiški reikalai, kuriuos sunku pastebėti matant kitas moteris sūpuojančias kūdikius. Gali susiformuoti klaidingas įsivaizdavimas, kad „kitos susitvarko puikiai“, „kitoms tai gaunasi natūraliai, savaime“ ir, kad „kitos neišgyvena tokios vidinės sumaišties kaip aš“. Apie šiuos neatitikimus nedrąsu kalbėti, prisipažinti, kas tik padidina atskirties ir vienišumo jausmą.

Pogimdyvine depresija susirgti gali bet kuri moteris. Nesvarbu, ar tai pirmas ar vėlesnis gimdymas, ar giminėje yra buvę pogimdyvinės depresijos atvejų, ar tai buvo be galo laukiamas/nelaukiamas kūdikis. To negalime prognozuoti. Tačiau būdami budrūs ir jaurūs, galime laiku atpažinti pirmuosius signalus ir pripažinti sau, kad reikalinga pagalba. Tai ir būtų pirmasis ir be galo svarbus žingsnis, kurį atlikus – ieškoti ir siekti tiek fizinės, tiek psichologinės paramos. Galbūt skamba ir keistai, tačiau tai gali būti sunkiausia gydymo dalis – pripažinimas ir siekimas pagalbos. Labai svarbu pripažinti sau, nes kol neigiate, kad jaučiatės prastai, atidedate galimybę pasirūpinti savimi. Vienas iš požymių, kad iš tikrųjų pripažįstate ir priimate tai, kad sergate pogimdyvine depresija, – kad galite apie tai papasakoti žmonėms, kuriais pasitikite.

Apmaudu, bet dalis sergančių moterų, neatpažįsta, kad nesibaigiantis nuovargis, miego sutrikimai, apetito pokyčiai, padidėjęs verksmingumas, pykčio protrūkiai, padažnėję konfliktai šeimoje, gąsdinančios, įkyrios mintys apie pakenkimą sau ir kūdikiui, lydintys kaltės jausmai gali būti jau pažengusios pogimdyvinės depresijos simptomai.

Pogimdyvinė depresija, melancholija ir psichozė

Pogimdyvinę melancholiją (trumpesnę laiko prasme ir lengvesnę „pogimdyvinę depresiją“) patiria nuo 60 iki 80 proc. gimdžiusių moterų. Pabaiga jos nebūna labai aiški, tiesiog savijauta po truputį gerėja, simptomai mažėja kol visiškai išnyksta. Pogimdyvinė melancholija nėra liga, padidėjęs jautrumas, verksmingumas, liūdesys ir pasimetimo jausmas nėra tokie pastovūs kaip pogimdyvinės depresijos atveju ir gali būti dienos eigoje nesunkiai išblaškomi gavus palaikymą iš artimųjų, atsitraukus nuo kūdikio, pailsėjus. Pogimdyvinė melancholija gali prasidėti vos kelios dienos po gimdymo ir tęstis dvi, daugiausiai iki trijų savaičių bei praeina savaime.

Pogimdyvine depresija suserga apie 10 procentų gimdžiusių moterų. Liga dažniausiai pasireiškia per keturias savaites po gimdymo, nors kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad gali pasireikšti ir per ilgesnį laiką – pirmus šešis mėnesius ar net pirmuosius metus po gimdymo. Simptomai panašūs kaip ir depresijos, tik pogimdyvine depresija suserga neseniai gimdžiusios moterys, siejasi su ilgą laiką kurtais įsivaizdavimais ir lūkesčiais apie motinystę bei užgriuvusia didžiule atsakomybe už savo kūdikį, jo priežiūrą. Svarbus kriterijus yra tai, kad toliau išvardinti simptomai tęsiasi dvi savaites ir ilgiau:

  • nesibaigiantis intensyvus liūdesys bei tuštumos jausmas,
  • interesų bei malonumo jausmo praradimas;
  • užsisklendimas savyje, vengimas bendrauti net su pačiais artimiausiais žmonėmis;
  • nuolat besitęsiantis nerimas, nepasitenkinimas, padidintas dirglumas;
  • nemiga arba padidėjęs mieguistumas;
  • energijos, motyvacijos stoka ir nesibaigiantis nuovargis;
  • verksmingumas,
  • kūno svorio bei apetito pokyčiai (padidėjęs arba sumažėjęs);
  • padidintas  kaltės ir nevisavertiškumo jausmas;
  • dėmesio sutrikimai (sunkumas susikaupti);
  • sunkumai priimant sprendimus;
  • įkyrios, gąsdinančios mintys apie baimę sužeisti, pakenkti kūdikiui ar susižeisti pačiai, nesidomėjimas, abejingumas kūdikio atžvilgiu;
  • suicidinės mintys.

Pogimdyvinė psichozė išsivysto per pirmas dvi savaites po gimdymo, yra žymiai retesnė, pasireiškia maždaug vienai arba dviem moterims iš 1000. Tai jau kur kas sunkesnė, neseniai gimdžiusios moters būsena, kuri išsivysto prieš pogimdyvinę depresiją. Artimieji tai nesunkiai pastebi, nes moteris pradeda elgtis neįprastai ar net keistai (gali matyti ir girdėti tai, ko nėra, visiškai nesidomėti arba neadekvačiai elgtis su kūdikiu, būti stipriai užsisklendusi ir atsiribojusi, vangi arba, priešingai, nustoti miegoti, tapti perdėtai energinga, netinkamu metu arba nuolatos užsiimti namų ruošos darbais. Elgesys yra chaotiškas,  aiškiai stokojantis nuoseklumo, o pradėti darbai lieka neužbaigti.

Dar apie 20 – 30 proc. visų gimdžiusių moterų niekada nesikreipia pagalbos ir joms niekada taip ir nenustatoma pogimdyvinės depresijos diagnozė, tačiau jos jaučiasi blogai, vengia pripažinti, ignoruoja arba nesupranta, negali paaiškinti kas su jomis vyksta: patiria padidėjusį jautrumą, verksmingumą (lyg ir be aiškios priežasties), jaučia nuolatinį nuovargį, išgyvena slegiantį nevilties jausmą ir pasimetimą.

Nėra vienos konkrečios priežasties, paaiškinančios, kodėl kai kurios moterys suserga PD. Dažniausiai priežastys gali būti labai skirtingos, o kartais ir persipinančios tarpusavyje (emocinės, fiziologinės bei socialinės):

  • Staigūs ir dideli hormoniniai pokyčiai po gimdymo;
  • Genetinė predispozija (šeimos nariai, giminaičiai yra sirgę depresiją);
  • Anksčiau persirgta depresija,
  • Medicininės komplikacijos patirtos nėštumo ar gimdymo metu (vaikui arba motinai), priešlaikinis gimdymas;
  • Anksčiau įvykę persileidimai;
  • Nuolatinis miego trūkumas ir jį lydintis nuovargis
  • Polinkis į savikritiškumą;
  • Palaikymo iš artimųjų trūkumas;
  • Izoliacija, vienišumas
Ką daryti, atpažinus pirmuosius pogimdyvinės depresijos požymius. Pagalbos būdai:

Moterims, susirgus pogimdyvine depresija, rekomenduotina gydytis nedelsiant, nelaukiant, kol ji pasieks sunkesnes formas.  Gydantis galima išvengti tolimesnių sunkumų tiek pačiai moteriai, tiek ją supantiems aplinkiniams (negydoma pogimdyvinė depresija gali komplikuotis į ilgiau užsitęsusias formas, paveikti santykius šeimoje, atsiliepti vaiko raidai bei emocinei būklei – būti nerimastingi, jautrūs, prasčiau miegoti, lėčiau vykti jų pažintinė raida).

Priklausomai nuo pogimdyvinės depresijos eigos ir sunkumo laipsnio, taikomi skirtingi gydymo metodai – psichologinė/psichoterapinė pagalba, medikamentinis gydymas arba abiejų derinys. Greta minėtų veiksnių, ypač lengvesnės pogimdyvinės depresijos atveju, ne mažiau svarbi ir savipagalba – kryptingas ir tikslingas pasirūpinimas savimi. Apmaudu, bet moterims, patiriančioms pogimdyvinę depresiją tai vienas sudėtingiausių uždavinių. Aplinkinių parama (tiek emocinė, tiek fizinė pagalba prižiūrint kūdikį, pagalba namų ruošos darbuose, galimybių sudarymas nors trumpam atsitraukti nuo kūdikio ir pailsėti) gali būti be galo vertinga.

Savipagalba. Miegas, mityba, poilsis, fizinis aktyvumas tiesiogiai siejasi su emocine savijauta. Savipagalba ir būtų tai, kas apimtų pasirūpinimą savimi bent šiose srityse. Apmaudu, bet moterims, patiriančioms pogimdyvinę depresiją, tai vienas sudėtingiausių uždavinių. Savipagalba gali būti veiksminga atpažinus pirmuosius pogimdyvinės depresijos simptomus, lengvos pogimdyvinės depresijos atveju bei greta psichologinės/psichoterapinės ir medikamentinės pagalbos.

Psichologinė pagalba. Pagrindinis psichologinės pagalbos tikslas – pagerinti moters savijautą. T.y. sušvelninti esamus simptomus, mobilizuoti turimus resursus ir kuo greičiau sugrąžinti ankstesnę būklę. Kaip to bus siekiama, priklauso nuo to, kokią psichologijos kryptį atstovauja konkretus specialistas.

Konsultacijų metu, pogimdyvinės depresijos atveju, susitelkiama ties labai konkrečiais, esamu momentu aktualiais tikslais, nesiplečiant į platesnį gyvenimo kontekstą. Daugiau dėmesio skiriama moters dabartinei situacijai, „degantiems“ klausimams. Aptariamas gyvenimo būdas bei įpročiai, kadangi kai kurie jų aspektai gali būti pogimdyvinę depresiją palaikančiais veiksniais.

Medikamentinis gydymas. Medikamentinis gydymas t.t. atvejais gali būti neišvengiamas, tačiau tai nereiškia, kad medikamentai skiriami tik prie ypatingai sunkių pogimdyvinės depresijos formų. Žinoma, kartais pogimdyvinės depresijos simptomai būna tokie ryškūs, kad psichoterapinis gydymas sunkiai galimas dėl sudėtingos moters būklės (didelio nuovargio, negalėjimo susikaupti, sumišimo, suicidinių minčių), tačiau medikamentai skiriami ir tais atvejais, kai numanomi veiksniai, iššaukę pogimdyvinę depresiją yra daugiau biologinės kilmės.

Vienas iš privalumų, sėkmingai pritaikius medikamentus, – gana greiti savijautos pokyčiai. Pagerėja miegas, apetitas, sumažėja jautrumas, dirglumas. Daliai moterų gali pakakti tik medikamentinio gydymo, tačiau derinant su psichoterapija, užtikrinamas ilgalaikis pagerėjimas, įvykusių pokyčių pastovumas.

Pasirūpinkime savimi ir savo artimaisiais.