Depresija yra vienas dažniausių nusiskundimų psichinės sveikatos kontekste. Ji gali būti kaip reakcija į nelauktus, netikėtus ir skaudžius gyvenimo pokyčius ir kaip simptomas, lydintis kitus sutrikimus. Buityje dažnai naudojama prislėgtai, liūdnai nuotaikai apibūdinti, taip dažnai nuvertinant ją kaip ligą bei jos sudėtingumą. Psichoanalitikas S.J.Blatt depresiją skiria į dvi stambias grupes (introjekcinę ir anaklitinę) pagal tai, kokia yra vedančioji depresijos tema.

Anaklitine depresijos formai būdingas didelis susirūpinimas tarpasmeniniais santykiais, intensyvus poreikis priklausyti, jaustis reikalingu, būti artimame santykyje su kitais. Šiuos siekius ir susirūpinimą lydi  vienišumo, bejėgiškumo, pažeidžiamumo jausmai, nerimaujama dėl baimės būti paliktu, atstumtu santykiuose, pasijusti nereikalingu ir vienišu.

Introjekcinę (savikritišką) depresiją lydi žema savivertė ir kaltės jausmas. Šiuos jausmus žmogus bando valdyti spausdamas ir versdamas save siekti itin aukštų, dažnai nerealistiškų tikslų, kas dažnai lemia nesėkmę. Patyrus sėkmę, ja džiaugiamasi trumpai arba iš vis nesidžiaugiama. Aplinkinius, introjekcinę depresiją patiriantys žmonės, linkę vertinti kaip sėkmingesnius, „protingesnius“ ir kitaip pranašesnius, save su jais lygina, tačiau ilgainiui ir juos linkę nuvertinti. Žmogus negailestingai save kritikuoja. Manoma, kad po šiais jausmais ir aukštais reikalavimais sau slypi baimė būti nuvertintam, neatitikti įsivaizduojamų ir išsikeltų standartų.