Simptomai panašūs ar netgi tokie patys, tačiau pagrindinis skirtumas yra tai, kad depresinio tipo asmenybė gali sirgti depresija, bet asmuo sergantis depresija nebūtinai bus depresinio tipo asmenybė. Pvz. depresija kaip liga gali pasireikšti kaip emocinė reakcija į konkrečią netektį, į t.t. pokyčius gyvenime arba dėl žmogaus organizme vykstančių sudėtingų biocheminių procesų, kai sutrikdoma už žmogaus nuotaikos reguliaciją atsakingų sistemų veikla. Depresinė asmenybė yra bruožų visuma, pats žmogus, aplinką, save bei santykius interpretuojantis savitu būdu. Tai nėra liga, kurią reikėtų gydyti. Tai žmogus, kuriam galima padėti geriau pažinti bei priimti save, atrasti savo stipriąsias puses bei pažinti tuos savo bruožus, kurie gali kliudyti užmegzti bei palaikyti brandžius santykius, kliudyti siekti tikslų ar tiesiog, kiek įmanoma konkrečiu atveju, pilnavertiškai gyventi.

Taigi, kokie bruožai būdingi depresinei asmenybei? Tokie žmonės didžiąją laiko dalį jaučiasi atstumti, išgyvena nepilnavertiškumą, liūdesį, yra ypatingai kritiški sau ir kitiems, pesimistiški. Jiems būdingas slegiantis kaltės jausmas, jaučiasi blogi dėl įsivaizduojamo „blogumo“ – konkurencijos, godumo, pavydo, išdidumo, pykčio, tuštybės ar geidulingumo. Dėl tokių jausmų, kurie apibrėžia asmeninę erdvę ir užtikrina pasirūpinimą savimi, dėl savybių, kurios visiškai normalios ir žmogiškos. Santykiuose dažnai nerimauja, kad bus palikti (o jei taip atsitiko – mano, kad dėl to, jog kiti demaskavo jų įsivaizduojamą „blogumą“). Dažnai tai – aukštų moralinių įsitikinimų žmonės, užsiimantys gerais darbais, labdaringomis veiklomis, siekiantys platesnę nei asmeninę naudą atnešančių tikslų. Nepaisant to, išgyvena stiprius moralinio menkavertiškumo jausmus.